Praeityje Saulės mieste rungtyniavęs legendinis klubo krepšininkas Darius Pakamanis šią vasarą grįžo į Šiaulius, tik jau ne kaip žaidėjas, o trenerio asistentas. Jis trenerių štabą sudarys su buvusiais kolegomis aikštelėje Žydrūnu Urbonu ir Vaidu Pauliukėnu.
Su bičiuliais pečius vėl surėmęs mažeikiškis šiuo metu stipriai prisideda formuojant artėjančio sezono „Šiaulių“ komandos sudėtį.
Klubas jau paskelbė apie kai kuriuos žaidėjų atvykimus, tačiau naujokų dar bus ne vienas: „Mes atsakingai renkamės užsieniečius, dėl to ir užtrunka procesas. Visi žaidėjai, kurių norime, jau seniai yra mūsų sąrašuose. Dabar vyksta kiti darbai su agentais.“
4 kartus LKL bronzą su geltonai juodais marškinėliais iškovojęs Pakamanis prisimena senus laikus ir tiki, kad arenoje ateityje apsilankys vis daugiau fanų, kurie tiesiogiai prisideda prie komandos pergalių.
„Laimėdavome daug rungtynių, tik dėl to, kad sirgaliai buvo pavyzdys ir rodydavo kaip reikia kovoti už savo miestą, už savo komandą. Užtenka sėdėti prie TV ekranų. Ateikite su draugais, šeima, artimaisiais ir gerai praleiskite laiką Šiaulių arenoje, nes mums jūsų reikia!”
Interviu GeltonaJuoda.lt puslapiui buvęs komandos kapitonas papasakojo apie savo karjeros pradžią, bronzinius laikus, jaunųjų krepšininkų vystymą Lietuvoje bei viltis artėjančiam sezonui.
D. Pakamanis (Rolando Parafinavičiaus nuotr.)
– Dariau, grįžkime į krepšinio kelionės pradžią. Kur prasidėjo Jūsų kelias ir kada supratote, kad galite tapti profesionaliu krepšininku?
– Mano krepšininko kelias prasidėjo Mažeikiuose, kai būdamas penktokas su draugais nuėjau į krepšinio treniruotes. Aišku, draugai po kelių treniruočių nebeatėjo, o aš stengiausi jų nepraleisti. Buvo labai sunku, nes ėjau su vyresniais vaikais. Jie jau turėjo krepšinio pagrindus. Tais laikais būdavo – jei nemoki žaisti, tai tu būsi kampe ir kamuolio negausi, o vaikai su tavim nebendraus. Teko sunkiai ir daug dirbti po treniruočių. Taip pat papildomai treniruotis lauko krepšinio aikštelėse ir juos vytis. Kad galiu tapti profesionaliu krepšininku supratau būdamas 16 metų. Tada patekau į Mažeikių „Naftos“ komandą ir tais pačiais metais su sporto mokykla tapome vicečempionais Lietuvoje.
– Karjerą „Šiaulių“ komandoje pradėjote 2001 m. Ar pamenate savo debiutinį sezoną LKL? Ko tikėjotės atvykęs į tuo metu bronzinę Lietuvos komandą?
– Kai esi 20-ties metų ir atvažiuoji iš LKAL (dabartinė NKL) į „Šiaulių“ bronzinę komandą, tikrai nesitiki nieko, tiesiog klausai trenerio nurodymų ir stengiesi juos vykdyti. O toliau jau viskas nuo tavęs priklauso. Atsimenu, debiutiniame sezone reikėjo pirmiausia išmokti disciplinos, pagarbos vienas kitam. Pamačiau kokia griežta ranka yra valdoma komanda. Antano Sireikos treniruotėse visi yra lygūs, jis neskirstydavo į jaunus, lyderius ar vyresnius. Visi mes gaudavome piktų žodžių. Nesitikėjau, kad gausiu žaisti, bet žaisdavau apie 15 min., o tai rodo, kad Sireika buvo drąsus treneris ir nebijodavo išleisti jauną žaidėją.
– Karjeros pradžioje pasižymėjote įspūdingu šuoliu ir driblingu, esate dalyvavęs ir LKL dėjimų konkurse. Kokius įspūdingiausius savo epizodus prisimenate?
– Šuolis ar driblingas priklauso nuo to, kiek į save investuoji. Atsimenu, žiūrėdavau NBA apžvalgos dešimtuką, o ten būdavo vien dėjimai. Tai mane sužavėjo, todėl pradėjau dirbti su savo šuoliu namuose, naudodamas tėčio „girą“. Su driblingu buvo tas pats – žiūrėdavau NBA ir kopijuodavau įvairių žaidėjų judesius namuose, lauko aikštelėje, stadione. Įspūdingiausi epizodai tikriausiai būna tada, kai paskutinėmis sekundėmis įmeti ir išplėši komandai pergalę. Tokios rungtynės buvo, kai žaidžiau Ispanijoje, ACB lygoje, ir pataikiau pergalingą metimą.
– „Šiaulių“ komandoje esate sužaidęs 368 rungtynes (penktas rezultatas klubo istorijoje). Kurias rungtynes išskirtumėte kaip pačias įsimintiniausias ir kodėl?
– Dažniausiai įsimintiniausios rungtynės būna kai laimi. Bet man atminty išliko ir skaudžiausios buvo, kai mano debiutiniame sezone „Šiauliai“ pralošė mažajame finale. Tada paskutines minutes ant suoliuko sėdėjau su ašaromis akyse. Žinojau, ką trečia vieta reiškia Šiaulių miestui ir žaidėjams. Buvo tikrai liūdna ir save labai kaltinau, kad galėjau dėl komandos padaryt daugiau. Ačiū Dievui – kitą sezoną laimėjome bronzą.
– 2013-2014 m. sezone buvote komandos kapitonas ir kėlėte į viršų BBL čempionų taurę. Ar tai Jūsų reikšmingiausias iškovotas trofėjus?
– Visada yra smagu laimėti kažkokį turnyrą. Nesakyčiau, kad BBL trofėjus yra reikšmingiausias. Šios lygos jau nebėra. Savo sūnui pasakiau, kad esu BBL čempionas, jis tik gūžčioja pečiais ir viskas. Nežino, kas čia per lyga ir jam neįdomu. Tokios lygos niekada nebus įdomios, kurios nebeegzistuoja. Todėl reikšmingiausi laimėjimai yra visi LKL apdovanojimai.
D. Pakamanis po laimėto BBL titulo (Fotodiena.lt / T.Lukšys nuotr.)
– Kokį smagiausią ir juokingiausią įvykį, nutikusį atstovaujant „Šiauliams“, galėtumėte papasakoti?
– Viskas priklauso nuo rūbinės ir rezultatų. Kuo daugiau pergalių ir apdovanojimų, tuo daugiau smagių ir juokingų istorijų. Žinoma, daug ko negaliu papasakoti, nes jų buvo labai daug (šypsosi). Viena istorija buvo, kai mūsų komandos vadovas Adomas Klimavičius su automobiliu pasiėmė vieną žaidėją iš kaimyninės šalies. Važiuoja jie, kelionė ilga, žaidėjas tikriausiai pavargo ir paklausė vadovo: „Gal turite parūkyti?“. O kas pažįsta Klimavičių, tai įsivaizduoja, kokią pirtį jam užkūrė (šypsosi).
– Koks, Jūsų nuomone, būtų geriausių žaidėjų, rungtyniavusių už „Šiaulius“, startinis penketas?
– Aš galiu išrinkti startinį penketą iš žaidėjų su kuriais pats žaidžiau ir pažįstu:
1. Robertas Giedraitis
2. Vaidas Pauliukėnas
3. Arvydas Čepulis
4. Žydrūnas Urbonas
5. Audrius Danusevičius
– Neseniai vykusiose „Šiaulių“ komandos 30-mečio rinkimuose gerbėjai Jus išrinko tarp 10 geriausių 2004-2014 dešimtmečio žaidėjų. Kiek asmeniškai tai yra smagu ir reikšminga?
– Žinoma, visada yra malonu kai tave prisimena, įvertina. Smagu tikrai, kad nepamiršo „Šiaulių“ komandos sirgaliai. Vis dėlto, buvo praleisti septyneri metai, daug atiduota jėgų ir išlieta prakaito. Tad noriu padėkoti visiems sirgaliams, kurie balsavo už mane ir kurie serga bei palaiko mūsų komandą.
– Šiuo metu daug kalbama apie Lietuvos krepšinio krizę. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ar Lietuvos krepšinio piramidė veikia sklandžiai ir taisytinų dalykų nėra?
– Aš pastebėjau, kad visi tapome gerais specialistais ir turime daug negatyvo. Visi žino, kaip reikia žaisti, ką daryti. Kai kurie treneriai tiesiogiai kalba vienaip, o per „podkastus“ kalba kitaip. Komentatoriai išvis tampa geriausiais treneriais. Daug žmonių sako, kad reikia lygiuotis į Ispaniją. Bet ispanai dabar iškrito iš grupės Olimpiadoje. Tai dabar gal jau reikia lygiuotis į vokiečius?
Daug kalbama apie Barselonos akademiją. Būtų įdomu sužinoti, kiek iš akademijos patenka į pagrindinę komandą, jei jau tokia didelė žaidėjų kalvė. Visi dabar yra pasimetę ir nuvertina savo sistemą, sporto mokyklas ir Lietuvos trenerius. Aš daug metų stebiu visą MKL jaunimą, matau kaip Lietuvos treneriai dirba, matau tiesiogines vaikų transliacijas. Tie patys ispanai turi atvažiuoti ir pasimokyti iš mūsų trenerių. Pats buvau Ispanijoje trejus metus ir mačiau kaip jie dirba. Taip pat šešerius metus buvau Vokietijoje. Mes niekuo nenusileidžiame savo treniravimo sistema.
Galiu pasakyti, kad mūsų vaikai, jaunimas yra vieni geriausių ir talentingiausių Europoje. Jie turi tikslus, svajones. Jie sunkiai dirba, kad taptų profesionaliais krepšininkais. Visi sako – žiūrėkite kaip ispanai bėga, individualiai kokie stiprūs. Bet visi tie žmonės nepastebi, kaip jie dirba gynyboje, kaip jie spaudžia kamuolį ir kokios judrios jų rankos. Įgūdžiai ar individualus stiprumas dar nereiškia, kad laimėsi medalius. Mes medalius laimėdavome su puolimu? Ne, mes laimėdavome medalius dėl to, kad buvome kieti gynyboje, turėjome charakterį. Ar tokie žaidėjai kaip Jonas Mačiulis, Linas Kleiza, Mantas Kalnietis, Šarūnas Jasikevičius, Robertas Javtokas buvo stiprūs individualiai? Ne, bet jie buvo kovotojai, mentalitetas buvo teisingas, atsidavimas aikštelėje maksimalus. Kitoks požiūris, kai žaidi už Lietuvą.
– Grįžkime į šias dienas. Praėjusį sezoną apšilote kojas naujoje sau – trenerio rolėje. Kokie įspūdžiai naujame vaidmenyje?
– Negalima sakyti, kad nauja rolė. Aš Vokietijoje buvau moterų komandos vyriausiasis treneris, jaunimo U-14 ir U-16 treneris. Bet, žinoma, kai dirbi su profesionalia komanda, tai visai kas kita. Įspūdžiai tikrai geri. Visada noriu padėti savo patarimais, įžvalgomis apie žaidėjus, kad tik būtų geri rezultatai ir žaidėjai tobulėtų. Tačiau tai yra sunkus darbas, reikalaujantis daug nervų ir atsakomybes. Kai prieš penkerius metus tapau treneriu, iškart parašiau savo buvusiems treneriams, su kuriais negražiai išsiskyrėme, ir atsiprašiau. Supratau, kodėl išleisdavo kelioms sekundėms, ar išvis neišleisdavo, ar gaudavau „pylos“. Treneriai darydavo taip, nes norėjo laimėti rungtynes ir geriau matė, kas tą dieną turi žaisti.
D. Pakamanis (Pauliaus Žukausko nuotr.)
– Trenerių personalas Šiauliuose puikiai pažįstamas dar nuo bronzinio klubui amžiaus. Nors sezonas dar neprasidėjo, bet kaip sekasi dirbti su Žydrūnu ir Vaidu?
– Visu pirma, aš džiaugiuosi, kad Žydrūnas pakvietė mane į „Šiaulių“ komandą. Iš tikro, mes jau dirbame ganėtinai ilgai. Darbų daug. Man patinka kaip Žydrūnas komunikuoja su klubo vadovu ir asistentais. Tai parodo, kad mūsų nuomonė jam yra svarbi ir jis mumis pasitiki. Žinoma, paskutinis žodis yra Žydrūno. Kiekvienas turi užduotis. Šiuo metu darbas – atsakingai peržiūrėti visus žaidėjus, kuriuos atsiunčia Žydrūnas. Jų labai daug. Paskui Žydrūnas iš mūsų laukia tikslios informacijos, kad susidarytų nuomonę.
– Kaip pats vertinate klubo vasaros darbus? Kaip „Šiauliai“ šiai dienai atrodo kitų LKL klubų kontekste?
– Vasara dar nesibaigė. Darbai vyksta kiekvieną dieną ir vertinti dar tikrai nesinori. Kažkas rašė: „draugiškos varžybos – su kuo žaisit? Dar komandos neturite“. Tai noriu pasakyti, kad aišku, jog ją turėsime. Mes atsakingai renkamės užsieniečius, dėl to ir užtrunka procesas. Visi žaidėjai, kurių norime, jau seniai yra mūsų sąrašuose. Dabar jau vyksta kiti darbai su agentais. O šiai dienai, kaip atrodo viena ar kita LKL komanda nelabai svarbu. Viską sirgaliams ir treneriams reikės įrodyti kiekvienose rungtynėse.
– Šiuo metu komandoje yra matomas lietuvių branduolys. Ar trenerių personalas patenkintas tuo, ką iš vietinių žaidėjų pavyko surinkti artėjančiam sezonui?
– Taip, mažiau ar daugiau esame patenkinti. Dėl kai kurių lietuvių buvo aštrių diskusijų. Visada jų norisi turėti daugiau. Bet sutikus pažįstamą, paklausiau, ką iš lietuvių norėtų matyt mūsų komandoje, buvo ilga pauzė. Paprasčiausiai, lietuvių žaidėjų nėra daug. Mes šnekame apie žaidžiančius, kurie vestų komandą į pergales. Džiaugiamės, kad galėjome pasikviesti Luką Ulecką iš LKL čempionų komandos ir Mindaugą Kupšą iš Taivano. Žinome, kokie ten pinigai, tad Žydrūnui reikėjo daug darbo įdėti, kad prisikviestų tokio lygio žaidėją. Apskritai, esame patenkinti visais žaidėjais, kurie sutiko apsivilkti geltonai juodus marškinėlius ir kovoti už „Šiaulių“ komandą.
– Ko palinkėtumėt klubo sirgaliams prieš artėjantį sezoną? Ko gerbėjai galėtų tikėtis iš komandos?
– Žinau, kokie reiklūs yra komandos sirgaliai ir kokia didelė krepšinio bendruomenė Šiauliuose, bet turime būti kantrūs ir padėti vienas kitam, kad pasiektume norimą rezultatą. Pats lengviausias būdas yra parašyti komentarą sėdint ant sofos, apkaltinti trenerius ar žaidėjus. Tačiau komandai svarbiausia yra palaikymas iš savų sirgalių, nes jūs esate dalis komandos. Kuo daugiau sirgalių ateis į areną, tuo daugiau jūs duosite energijos žaidėjams.
Prisiminkite „Tauro“ sporto salės laikus. Aš pats esu tai praėjęs. Laimėdavome daug rungtynių, tik dėl to, kad sirgaliai buvo pavyzdys ir rodydavo kaip reikia kovoti už savo miestą, už savo komandą. Palinkėjimas būtų toks – užtenka sėdėti prie TV ekranų. Ateikite su draugais, šeima, artimaisiais ir gerai praleiskite laiką Šiaulių arenoje, nes mums jūsų reikia!
Artėjančio sezono narystes įsigykite: ČIA.
09 rugpjūčio, 2024 / bcsiauliai.lt